2013 m. kovo 1 d., penktadienis

D. Ibelhauptaitė: lietuviams su humoru - ne visai gerai

D. Ibelhauptaitė: lietuviams su humoru - ne visai gerai



"Žinau, kad po šio interviu 50 procentų skaitytojų sakys, jog esu arogantiška", - besijuokdama kalbėjo Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Kodėl? Žymios moters įsitikinimu, kritika Lietuviams nepatinka, o juodojo, intelektualaus ar ironiško humoro jie išvis nesupranta.
Kalbėtis su Dalia - paprasta ir įdomu. Duodama interviu, ji ironiškai ir besijuokdama pabrėždavo, kad dabar, idant skaitytojas suprastų, skliausteliuose reiktų rašyti "Dalia juokiasi" arba "Dalia kalbėjo rimtai". Interviu tiesiai iš Didžiosios Britanijos telefonu davusi režisierė, pokalbį nuspalvindavo tai rimtais, tai humoru persmelktais tonais. Ypač dėl to, kad pašnekesys vyko apie baisiai rimtą dalyką - juoką.


- Dalia, Jums pažįstamas multikultūrinis mentalitetas. Kaip manote, ar Lietuvoje žmonės supranta skoningą humorą?
- Lietuvoje egzistuoja labai specifinis humoras. Jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo Didžiosios Britanijos ar tos pačios Rusijos. Lietuviams su humoru - ne visai gerai. Manau, dažnas nesupranta perkeltinės prasmės, saviironijos, cinizmo.
Palyginus, Didžiojoje Britanijoje humoras yra daug intelektualesnis, ironiškesnis, netiesiogiai suprantamas, turintis ir perkeltinę prasmę. Rusijoje - juodasis humoras. Man šių šalių juokavimo forma yra daug priimtinesnė nei lietuviškas humoras.
- Ar Jums pačiai, kūrybiniame procese - svarbūs juokai? Jūsų statomose operos, panašu, humoro tikrai netrūksta.
- Aš tiek gyvenime, tiek ir darbe negalėčiau nieko daryti be saviironijos. Humoras man - labai svarbus. Tačiau mano darbus, reikia pripažinti, supranta ne visi. Pavyzdžiui, "Svynis Todas: demonas Kirpėjas" - juodojo humoro opera. Manau, kad daugelis nesuprato tos ironijos, kuri buvo perteikta kūriniu. Juk jis ne šiaip sau pjaustė žmones ir iš jų bandeles kepė. Visi šią operą priėmė tiesiogiai.
Toks lietuviškas humoras man yra nepriimtinas. Žinau, kad po šio interviu 50 procentų skaitytojų sakys, jog esu arogantiška. Bet tai ką sakau, yra mano nuomonė. Žmonės ją priima labai asmeniškai.
- Britai pasauliniame kontekste pasižymėję savo juodu, ironišku humoru. Ar praleisti metai ten bei gyvenimas su Dexteriu turėjo įtakos jūsų humoro suvokimui, kūrybai? Juk pati esate taip pat lietuvė.
- Aš nuo 19 metų gyvenu ne Lietuvoje, tad 21 metus esu ne šios šalies pilietė. Kita vertus, dirbau Amerikoje, studijavau Rusijoje - mane supa kosmopolitiška patirtis. Lietuvoje man pritapti taip ir nepavyko, tad esu balta varna. Todėl mano humoro jausmas tikrai nėra lietuviškas. Lietuvoje aš tik dirbu. Net namų čia neturiu. O dirbu čia tik tik dėl dar vis neemigravusio jaunimo. Jokių jausmų daugiau nėra.
Aš turiu didelį, siaubingą, gigantišką humoro jausmą. Nes joks sveiko proto žmogus, turintis galimybes, kurias turiu aš, niekada negrįžtų.
- Grįžtant prie humoro nesuprantančių lietuvių... ar jie lygiai taip pat nesuprato ir jūsų humoro rengiant "Bohemiečių"lakštingalas arba Rimvydo Valatkos pagrobimo scenarijus?
Reikia suprasti priežastis, kodėl buvo pasirinkta tokia forma. Kodėl buvo apšiktas Jakilaitis? Lakštingalos - šviesus, gražus projektas, sukvietęs emigravusius solistus. Jei būtų pasirodžiusi reklama "Nuostabieji solistai sugrįžta į Lietuvą", galbūt kažkas būtų išgirdę ir tik keli tūkstančiai besidominčių būtų atėję. Užsienyje jau seniai gyvuoja netradicinis, skirtingų formų meno propagavimas. Rezultatai kalba patys už save. Per tris dienas mūsų vaizdo klipą peržiūrėjo 250 tūkst. žmonių. Įsivaizduojate, koks informacijos greitis apie tikrai nuostabų koncertą? Tai dėl to ir buvo pasirinkta tokia forma.
Valatkos pagrobimas - socialinis projektas, kuriuo mes siekėme parodyti, apie ką rašo žiniasklaida. Ne paslaptis, kad Lietuvos, visų mūsų, žiniasklaidos kaltė, jog informacijos kartelė nusmukusi labai žemai. Vidutinis lygis... net žemiau nei vidutinis. Taigi kartu su Valatkos pagrobimu, tą pačią dieną, mes išleidome 11 labai stiprių straipsnių apie Lietuvos kultūrą. Žinote, kokie buvo rezultatai? Valatkos pagrobimą peržiūrėjo 70 tūkst. žmonių, o kultūros naujienas vos 500 - 1 tūkst. Šis projektas, priešingai nuo lakštingalų, nebuvo humoras, o socialinė akcija.

Šaltinis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą