Skonio stiprikliai, greito maisto restoranai, „lengvi" filmai,
„lengvi" madų žurnalai, „lengvos" dietos - tai jau kasdienybė, kurią
stengiamės vartoti greitai, be pėdsakų. Pastaruoju metu masinė kultūra
mums bruka požiūri, jog viskas įmanoma neįdedant jokių pastangų: išgeri
kavą - išmeti puodelį, suvalgai dvigubą sumuštinį - pasigardžiuoji
dietine kola. Tačiau, ar iš tiesų galima taip paprastai suvartoti
pagrindinę žmonijos vertybę - meilę? Premjeros režisierius Agnius
Jankevičius sako, jog ne. Tad jo spektaklis „Gelbėkime meilę" - tai
protestas prieš žmogaus jausmų vartojimą ir manifestas už meilę - tyrą,
jautrią, tikrą, nuoširdžią...
Spektaklio veiksmas iš greito maisto užkandinės su plastikinių klounų
iškaba nukelia į mistinę salą, kurioje vėjas nuolatos nešioja
staugiančių šunų liudijimus apie ankstesnių gyventojų likimus. Tai
atskiras pasaulis, kur mitas neatskiriamas nuo realybės, šunų gyvenimas -
nuo žmonių. Mistinę ir slogią atmosferą perteikia sielų dusulys, rūkas,
naktis, vėjas... Ir visgi naktimis loja ir staugia ne šunys, o
„svajojančios sielos, kurios amsi prislėgtos šioje prakeiktoje uolėtoje
žemėje".
Personažai desperatiškai ieško jų kentėjimo prasmės, bet realybė
pernelyg skausminga, brutali, tad užsisklendžiama iliuzijų bei pasąmonės
pasaulyje. Ir tik meilė tampa didžiąja siekiamybe, galinčia suartinti
ir sušildyti kenčiančias, šąlančias ir iliuzijų rūkuose klajojančias
sielas. „Gelbėkime meilę" - pagrindinis bandančių išsilaisvinti iš
vidinės tremties personažų šūkis. Ateidami į pagalbą meilei, mes
ateiname į pagalbą sau patiems, taip išsivaduodami iš bauginančios
vienatvės, tos salos, kurioje viešpatauja chaosas, iliuzija ir dvasinis
šaltis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą